Knyga, kurią skaičiau prieš šią, taip ir liko neįveikta. Paprasčiausiai nebeužteko valios, kai šalia ant lentynos gulėjo dar nė nepaliesta “Moteris Berlyne”. Ganėtinai seniai ir atsitiktinai sužinojau apie šią knygą. Užėjusi į knygyną paskaičiau jos anotaciją, kuri tik ir skelbė “sensacija”, “nepatogi tiesa” ir pan., o kur dar teiginys, jog iš tiesų ši knyga pirmiausia buvo pasirašyta Anonimės ir tik po jos mirties paskelbta autorės pavardė. Nors dažniausiai knygas imu iš bibliotekos, šįkart tiek ilgai laukti nenorėjau ir nusprendžiau knygą įsigyti, mat labai knietėjo sužinoti, kas gi per sensacijos ten slypi…

Geriau būčiau nežinojus. Knyga sukrėtė kiekvieną kūno milimetrą. Neretai vakare perštinčiom akim skaitydama šią knygą išsižiodavau iš nuostabos, išpūsdavau akis, negalėdama patikėti tuo, ką skaitau ir susiėmusi burną ranka, toliau versdavau knygos lapus.
Dabar, kaip jau minėjau, autorės pavardė žinoma – tai garsi vokiečių žurnalistė Marta Hillers. Jaunystėje moteris išmaišė Europą, pabuvojo Rusijoje. Autorė niekada nesiskelbė, jog būtent ji parašė šią knygą ir tai visiškai suprantama. Kai pirmą sykį knyga pasirodė viešumoje (1954m.) ji nesulaukė didelio dėmesio. Gal todėl, kad tai buvo neparanku Rusijai, o gal todėl, kad to meto žmonėms vis dar buvo per skaudu pažiūrėti tiesai į akis. Autorė mirė 2001m., po jos mirties atėjo laikas pateikti šią knygą iš naujo, kitokiame pasaulyje, visuomenėje, kurios jau nebesiekia antrojo pasaulinio karo žiaurumai ir nuoskaudos. Dabar atėjo laikas iš naujo ir nuodugniai ištirti ir išanalizuoti šį istorinį palikimą. Paskaičius šią knygą, pasąmonėje iškart iš naujo perklasifikuoji karo nugalėtojus ir pralaimėtojus.
“Moteris Berlyne” – tai tikrų tikriausias autentiškas dienoraštis. Būtent todėl ji taip ir sukrečia – viskas kas parašyta skaudi tiesa. Skaitant tikrai imi suvokti, jog tokių dalykų, kurie ten aprašyti, net lakiausia vaizduotė neįstengtų sukurpti. Veiksmas vyksta tuo metu, kai raudonoji armija užima Berlyną. Viskas pasakojama nuosekliai, kasdien. Autorė nenukrypsta į detales, rašo trumpais, aiškiais sakiniais. Nežinia ar todėl, jog jai gėda pasakoti tokius dalykus ar todėl, kad paprasčiausiai bijo. Ir išties, skaitant, tikrai jaučiama baimė, nes, kad ir kaip bebūtų keista knyga nėra persmelkta pykčio ir pagiežos, ko gero, todėl, kad yra tikimybė, jog šie užrašai paklius į priešų rankas, o tada ne tik bus sunaikinti, bet ir jų autorė nubausta. Skaitant jaučiama, kad autorė žurnalistė, apsiskaičiusi, mačiusi daug pasaulio, nes paprasta buitinė kalba puikiai supinta su literatūrine, grožine kalba. Neretai jaučiamas nutylėjimas, daug ką skaitytojas turi suprasti pats, suvokti, tai kas slypi giliau. Kasdien autorė pateikia vis po naują šokiruojantį įvykį ir kuo toliau, tuo labiau imi suvokti visišką antžmogiškumą ir amoralumą tvyrojusį to meto Berlyne. Visiškas sužvėrėjimas ir tyčiojimasis iš žmogaus šlykščiausiais ir niekingiausiais būdais tiesiog nesuvokiamas protu. Moterų padėtis atskleidžiama iš tokios pusės,kokios dar niekas nebuvo išdrįsęs atskleisti.

Sunku nusakyti knygos siužetą, nes ji susideda iš visko, kas tik gali tilpti to meto Berlyne. Autorė ironizuoja savo tautos valdžios veiksmus, privedusius šalį prie tokio gyvenimo. Apie kiekvieną žiaurumą rašoma su didele šaltakraujiškumo doze, nors jaučiamas ir pačios autorės vidinis skausmas, liūdesys ir neviltis.
“Pildama skystį iš palenkto ąsočio pardavėja pasakė, kad į Berlyną nebeįveža pieno. Tai reiškia, kad mirs kūdikiai.”
“Vyras stūmė karutį, kuriame tarsi lenta gulėjo sustingusi negyva moteris. Plaikstėsi žilos sruogos, kūną juosė mėlyna virtuvinė prijuostė. Liesos pilkom kojinėmis apautos kojos kyšojo už karučio galo. Beveik niekas į ją nepažvelgė. Toks pat įprastas vaizdas, kaip anksčiau buvo šiukšlių išvežimas”
Autorė rašo apie savo ir jos namo gyventojų kasdienybę. Kas kart sutinkami nauji arba seniai pažįstami žmonės atskleidžia dar naujų istorijų. Didžiausiomis aukomis Berlyne yra moterys, kurios savo kūnu turi mokėti už tai, kad jų šeimos, artimieji, o kartais ir visiškai nepažįstami žmonės nenukentėtų. Savo kūnu jos moka ir už maistą, nes jo gaunama dienos norma – keli šimtai gramų duonos, žirnių miltai, o vakarienei – dilgėlės. Nors dėl viso to kalta nacistinė Vokietijos valdžia, autorė beveik nesikiša į politiką, tiesa, A. Hitleris vadinamas familiariai – Adolfu. Aprašant nusiaubtas ir sugriautas Berlyno gatves aš vis prisimindavau, kaip preitą rudenį pati jomis žingsniavau ir tikrai buvo sunku suvokti, jog prieš mažiau nei 70 metų iš šio nuostabaus miesto buvo likusi tik šiukšlių, nuolaužų, išmatų ir lavonų krūva.
Labiausiai mane šokiravo aprašyta moterų padėtis, kurią aš iki to įsivaizdavau kiek kitokią, siautėjantis žvėriškas badas ir tai, jog dauguma žmonių, garbinusių Hitlerį ir jo ideologiją iki paskutinės minutės aklai neprarado vilties, nors pralaimėjimas buvo akivaizdus. Jie verčiau pasirinko savižudybę, į kurią įtraukė ir savo šeimas, negu susitaikymą su kapituliacija ir Rusijos pergale. Pamažu imi suvokti iki kokio lygio žmonių galvos buvo prikimštos nacių propagandos, kuri visą laiką buvo tokia hiperbolizuojama, o vėliau žmonės verčiau mirdavo, nei ją išduodavo.
“Vis dėl to ne nepriteklius mane dabar verčia jaustis taip blogai. Tai išnaudotas, prieš mano valią paimtas kūnas atsako skausmu”.
“Puikiai suprantu, kodėl ištisos šeimos apsikabinusios pasirenka mirtį.”
Ir tai tikrai ne pačios žiauriausios citatos iš knygos. Apie kai kuriuos dalykus kartais geriau garsiai nešnekėti. Dar ilgai perskaičius šią knygą negalėjau atsitokėti, prieš akis kilo susikurti vaizdiniai, fragmentai iš žiaurių pasakojimų. Mane įkvėpė autorės drąsa, ištvermė ir sugebėjimas neprarasti vilties pačiomis niūriausiomis akimirkomis. Manau, kad ši knyga tik maža dalis to, kas iš tikrųjų dėjosi Berlyne 1945-aisiais. Bet tos dalies man užteko. Manau užteks ir jums. Tikrai rekomenduoju visiems.
Ši knyga, be abejonės, susilaukė ir ekranizacijos. Filmo trailer’is:
Tik geriausi filmai tampa knygomis, tačiau tikrai esu garantuota, kad šios knygos niekada nepralenks jokia jos ekranizacija.
Filed under: My bookshelf | Pažymėta: gyvenimas, istorija, karas, knygos, My bookshelf, politika | Leave a Comment »





















































































