Knygos recenzija: Anonimė “Moteris Berlyne”

Knyga, kurią skaičiau prieš šią, taip ir liko neįveikta. Paprasčiausiai nebeužteko valios, kai šalia ant lentynos gulėjo dar nė nepaliesta “Moteris Berlyne”. Ganėtinai seniai ir atsitiktinai sužinojau apie šią knygą. Užėjusi į knygyną paskaičiau jos anotaciją, kuri tik ir skelbė “sensacija”, “nepatogi tiesa” ir pan., o kur dar teiginys, jog iš tiesų ši knyga pirmiausia buvo pasirašyta Anonimės ir tik po jos mirties paskelbta autorės pavardė. Nors dažniausiai knygas imu iš bibliotekos, šįkart tiek ilgai laukti nenorėjau ir nusprendžiau knygą įsigyti, mat labai knietėjo sužinoti, kas gi per sensacijos ten slypi…

Geriau būčiau nežinojus. Knyga sukrėtė kiekvieną kūno milimetrą. Neretai vakare perštinčiom akim skaitydama šią knygą išsižiodavau iš nuostabos, išpūsdavau akis, negalėdama patikėti tuo, ką skaitau ir susiėmusi burną ranka, toliau versdavau knygos lapus.

Dabar, kaip jau minėjau, autorės pavardė žinoma – tai garsi vokiečių žurnalistė Marta Hillers. Jaunystėje moteris išmaišė Europą, pabuvojo Rusijoje. Autorė niekada nesiskelbė, jog būtent ji parašė šią knygą ir tai visiškai suprantama. Kai pirmą sykį knyga pasirodė viešumoje (1954m.) ji nesulaukė didelio dėmesio. Gal todėl, kad tai buvo neparanku Rusijai, o gal todėl, kad to meto žmonėms vis dar buvo per skaudu pažiūrėti tiesai į akis. Autorė mirė 2001m., po jos mirties atėjo laikas pateikti šią knygą iš naujo, kitokiame pasaulyje, visuomenėje, kurios jau nebesiekia antrojo pasaulinio karo žiaurumai ir nuoskaudos. Dabar atėjo laikas iš naujo ir nuodugniai ištirti ir išanalizuoti šį istorinį palikimą. Paskaičius šią knygą, pasąmonėje iškart iš naujo perklasifikuoji karo nugalėtojus ir pralaimėtojus.

“Moteris Berlyne” – tai tikrų tikriausias autentiškas dienoraštis. Būtent todėl ji taip ir sukrečia – viskas kas parašyta skaudi tiesa. Skaitant tikrai imi suvokti, jog tokių dalykų, kurie ten aprašyti, net lakiausia vaizduotė neįstengtų sukurpti. Veiksmas vyksta tuo metu, kai raudonoji armija užima Berlyną. Viskas pasakojama nuosekliai, kasdien. Autorė nenukrypsta į detales, rašo trumpais, aiškiais sakiniais. Nežinia ar todėl, jog jai gėda pasakoti tokius dalykus ar todėl, kad paprasčiausiai bijo. Ir išties, skaitant, tikrai jaučiama baimė, nes, kad ir kaip bebūtų keista knyga nėra persmelkta pykčio ir pagiežos, ko gero, todėl, kad yra tikimybė, jog šie užrašai paklius į priešų rankas, o tada ne tik bus sunaikinti, bet ir jų autorė nubausta. Skaitant jaučiama, kad autorė žurnalistė, apsiskaičiusi, mačiusi daug pasaulio, nes paprasta buitinė kalba puikiai supinta su literatūrine, grožine kalba. Neretai jaučiamas nutylėjimas, daug ką skaitytojas turi suprasti pats, suvokti, tai kas slypi giliau. Kasdien autorė pateikia vis po naują šokiruojantį įvykį ir kuo toliau, tuo labiau imi suvokti visišką antžmogiškumą ir amoralumą tvyrojusį to meto Berlyne. Visiškas sužvėrėjimas ir tyčiojimasis iš žmogaus šlykščiausiais ir niekingiausiais būdais tiesiog nesuvokiamas protu. Moterų padėtis atskleidžiama iš tokios pusės,kokios dar niekas nebuvo išdrįsęs atskleisti.

Sunku nusakyti knygos siužetą, nes ji susideda iš visko, kas tik gali tilpti to meto Berlyne. Autorė ironizuoja savo tautos valdžios veiksmus, privedusius šalį prie tokio gyvenimo. Apie kiekvieną žiaurumą rašoma su didele šaltakraujiškumo doze, nors jaučiamas ir pačios autorės vidinis skausmas, liūdesys ir neviltis.

“Pildama skystį iš palenkto ąsočio pardavėja pasakė, kad į Berlyną nebeįveža pieno. Tai reiškia, kad mirs kūdikiai.”

“Vyras stūmė karutį, kuriame tarsi lenta gulėjo sustingusi negyva moteris. Plaikstėsi žilos sruogos, kūną juosė mėlyna virtuvinė prijuostė. Liesos pilkom kojinėmis apautos kojos kyšojo už karučio galo. Beveik niekas į ją nepažvelgė. Toks pat įprastas vaizdas, kaip anksčiau buvo šiukšlių išvežimas”

Autorė rašo apie savo ir jos namo gyventojų kasdienybę. Kas kart sutinkami nauji arba seniai pažįstami žmonės atskleidžia dar naujų istorijų. Didžiausiomis aukomis Berlyne yra moterys, kurios savo kūnu turi mokėti už tai, kad jų šeimos, artimieji, o kartais ir visiškai nepažįstami žmonės nenukentėtų. Savo kūnu jos moka ir už maistą, nes jo gaunama dienos norma – keli šimtai gramų duonos, žirnių miltai, o vakarienei – dilgėlės. Nors dėl viso to kalta nacistinė Vokietijos valdžia, autorė beveik nesikiša į politiką, tiesa, A. Hitleris vadinamas familiariai – Adolfu. Aprašant nusiaubtas ir sugriautas Berlyno gatves aš vis prisimindavau, kaip preitą rudenį pati jomis žingsniavau ir tikrai buvo sunku suvokti, jog prieš mažiau nei 70 metų iš šio nuostabaus miesto buvo likusi tik šiukšlių, nuolaužų, išmatų ir lavonų krūva.

Labiausiai mane šokiravo aprašyta moterų padėtis, kurią aš iki to įsivaizdavau kiek kitokią, siautėjantis žvėriškas badas ir tai, jog dauguma žmonių, garbinusių Hitlerį ir jo ideologiją iki paskutinės minutės aklai neprarado vilties, nors pralaimėjimas buvo akivaizdus. Jie verčiau pasirinko savižudybę, į kurią įtraukė ir savo šeimas, negu susitaikymą su kapituliacija ir Rusijos pergale. Pamažu imi suvokti iki kokio lygio žmonių galvos buvo prikimštos nacių propagandos, kuri visą laiką buvo tokia hiperbolizuojama, o vėliau žmonės verčiau mirdavo, nei ją išduodavo.

“Vis dėl to ne nepriteklius mane dabar verčia jaustis taip blogai. Tai išnaudotas, prieš mano valią paimtas kūnas atsako skausmu”.

“Puikiai suprantu, kodėl ištisos šeimos apsikabinusios pasirenka mirtį.”

Ir tai tikrai ne pačios žiauriausios citatos iš knygos. Apie kai kuriuos dalykus kartais geriau garsiai nešnekėti. Dar ilgai perskaičius šią knygą negalėjau atsitokėti, prieš akis kilo susikurti vaizdiniai, fragmentai iš žiaurių pasakojimų. Mane įkvėpė autorės drąsa, ištvermė ir sugebėjimas neprarasti vilties pačiomis niūriausiomis akimirkomis. Manau, kad ši knyga tik maža dalis to, kas iš tikrųjų dėjosi Berlyne 1945-aisiais. Bet tos dalies man užteko. Manau užteks ir jums. Tikrai rekomenduoju visiems.

Ši knyga, be abejonės, susilaukė ir ekranizacijos. Filmo trailer’is:

Tik geriausi filmai tampa knygomis, tačiau tikrai esu garantuota, kad šios knygos niekada nepralenks jokia jos ekranizacija.

Giliausia pasaulyje šiukšlinė

Šiandien dauguma stengiasi gyventi ekologiškai. Vieni tai daro, nes nuoširdžiai stengiasi išsaugoti mūsų žemę žalią ir apsaugoti ją nuo galimų globalinio atšilimo pasekmių, o kiti tiesiog vaikosi madą. Bet kuriuo atveju dauguma žmonių vis dar nekreipia dėmesio į raginimus tausoti savo aplinką. Aš asmeniškai nemanau, kad mums gresia žiaurios globalinio atšilimo pasekmės, tačiau tikrai manau, kad aplinkos tausojimas ir tvarkymas išeina tik į naudą. Lietuvoje tai daro gatvių šlavėjai, o kai kurie iš mūsų vis dar eidami gatve ramia širdimi metame popieriukus ant žemės, užuot pažengę kelis žingsnius ir įmetę į šiukšlinę. Neseniai aptikau video su labai originalia šiukšlinės idėja. Man labai patiko ir net sudomino. Manau, kad įrengus keletą tokių ir Lietuvoje, surenkamų šiukšlių rezultatai būtų kur kas labiau džiuginantys, o į tokias šiukšlines mestume ne tik savo šiukšles, bet ir pakeltume netoli ant žemės esančias, vien tam, kad galėtume pasinaudoti tokia “gilia” šiukšline:

Jau nustojom veržtis diržus?

Šiaip dažniausiai stengiuosi čia rašyti apie emociškai teigiamus dalykus, nesikišti į politines machinacijas ir kitus mane erzinančius šios šalies dalykus, tačiau šiandien alfa.lt paskaičius straipsnį apie vyriausybės planus kitąmet už milijoną remontuoti savo rūmus tikrai norėjosi riebiai nusikeikti.

Nors niekada aktyviai nesidomėjau politinėmis aktualijomis, bet nori nenori ir aš girdėjau, kad dėl lėšų trūkumo šiais metais ne itin kokybiškai bus valomi apsnigti keliai ir žmonės raginami “esant ekstremalioms oro sąlygoms, gerai pagalvoti, ar tikrai reikia kur nors vykti” ( na taip pavyzdžiui į darbą ). Ką jau kalbėti apie ketinimą įvesti keturių darbo dienų savaitę, mat nėra už ką mokėti atlyginimus. Taigi dirbtume 4 dienas, atlyginimo gautume 80% nuo turėtojo, 3 dienas galėtume ilsėtis. Atrodo logiška – mažiau dirbi, mažiau gauni, o didesnę laiko dalį gali skirti sau ir artimiesiems. Bet nereikia pamiršti, kad tas 3 dienas taip pat iš kažko reikės pragyventi: reikės ne tik pačiam prasimaitinti, bet dar ir pasirūpinti šeima, o kur dar papildomos išlaidos pvz. benzinui (juk nesėdėsim tris dienas namie?) arba elektrai (jeigu sėdėsim, tai prie kompiuterio arba televizoriaus), vadinasi kažkas dar labiau veršis diržus ir atsisakys dar daugiau dalykų, o kažkas ir vėl pralobs ir darysis pinigų. Aš kaip besimokantis žmogus, automatiškai pradedu galvoti, o kaip su mokytojais, dėstytojais ir besimokančiais? Juk mums visiems darbo dienos taip pat sutrumpėtų, o tai reiškia, kad ir taip vos suspėjamą išeiti kursą reikėtų išmokti dar greičiau, per dar trumpesnį laiką. Visa tai išprovokuotų mokslo nuosmukį. Taigi kol kas, be dar vienos poilsio dienos, neįžvelgiu čia jokių teigiamų aspektų. Užuot mažinę darbo dienas, turėtume visi dirbti 6 dienas, o atlyginimą gauti tokį pat. Atlikę produktyvesnį darbą, reikalaujantį mažiau išlaidų, automatiškai vėl pradėtume kopti į viršų. Žinoma, ar kas nors sutiktų taip dirbti, tai čia jau kitas klausimas, bet nuo tinginiavimo (t.y. keturių darbo dienų) dar niekas nepraturtėjo.
Lietuvos politinėje situacijoje per laiką vis labiau aiškėja vienas dalykas – valdžiai mažiausiai rūpi paprastas žmogus, Lietuvos Respublikos pilietis, kurio mokamų mokesčių dėka ir išsilaiko visokie seimai, jų nariai, kurie gyvena kaip inkstai taukuose, kai tuo metu kai kurie Lietuvos gyventojai vos suduria galą su galu ar vyriausybė, kuri nuolat mums pateikia atrepetuotus žodžius “nėra pinigų”, “mažinti išmokas”, “VISIEMS veržtis diržus” ir t.t., galinti sau leisti remontuoti rūmus už 1 mln. litų. Kažkodėl man atrodo, kad krizė yra tik genialiai panaudotas ginklas pagąsdinti tautą, pralobti, o kažkam žiauriai nurėžti pajamas. Baisu, kai per televiziją išvystame kokį nors Lietuvos užkampį, kuriame pensininkai maitinasi žirnių ar kruopų sriuba, o apie vaistus gali tik pasvajoti.
Štai tokia ta mūsų demokratija. Ir nepadės mums jokios Europos Sąjungos ar keli jauni politikos mokslus pabaigę žmonės, pasiryžę iš pagrindų pakeisti tvarką ir užsidegę jaunatvišku maksimalizmu. Korupcijos šaknys jau per giliai ir per seniai čia įleistos, kad būtų taip lengva jas išrauti.
Taigi ar jau nustojom veržtis diržus? Turbūt kai kurie nė nebuvo pradėję, o kai kurie turės veržtis dar ilgai. Šįkart nebaigsiu linksma gaida, nes šiuo atžvilgiu linksma jau seniai nėra. Ko gero belieka tik palinkėti kantrybės paprastiems žmonėms, besitaikstant su tokiu amoralumu ir susitvardymo, kad kas nors nesugalvotų įgyvendinti savo teismo, kaip ponas Drąsius Kedys. Nors jau nebežinau ar tai nebūtų išeitis…

Mano atostogų topas

Pagaliau. Pirmadienis, vadinasi prasideda atostogos. Savaitė,per kurią parašysiu (žinoma, prieš tai ruošiuosi) istorijos kontrolinį, spręsiu matematiką, rašysiu esę ( ne bet kokią – anglišką), turėsiu perskaityti knygą (irgi ne bet kokią – anglišką) na, o visas kitas likęs laikas – poilsiui.
Kadangi pirmąją atostogų dieną nusprendžiau paskirti vien tik poilsiui ir nieko neveikimui, didžioji šio laiko dalis vis dėl to buvo praleista prie šitos dėžės. Naršiau, ieškojau, kai ką radau atsitiktinai, o kažką turėjau iš seniau, tai nusprendžiau pateikti savo atostogų TOP sąrašą. Tai mintys, norai ir daiktai, išreiškiantys mano atostoginę nuotaiką. O kokia ji, spręskit patys:

Atostogų TOP lova: tokioj tik ir leisti ilgus atostogų rytus…

Atostogų TOP idėja: knygų lentyna + laiptai= patogi ir talpi lentyna-laiptai

Atostogų TOP vieta: ramybės oazė, kažkur kitame pasaulio krašte

Atostogų TOP instrumentas: fortepijonas – viena iš mano svajonių. Ne tik turėti, bet ir mokėti juo groti;]
Atostogų TOP baldas: kažkaip skaniai atrodo ;]

Atostogų TOP interjeras: mėgstu minimalizmą

Atostogų TOP romantika: atsidėkočiau tam, kas mane čia nusivežtų ;}}

Atostogų TOP transporto priemonė: įmantrus dviratis

Atostogų TOP šiukšlinė: tinkama šeštadienio ir sekmadienio sunkiems rytams :} pasitaiko juk visiems…

Atostogų TOP indas: valgai ir skaitai pasaką…

Atostogų TOP ne(blogas) įprotis: kartais galima, ypač tokių ROŽINIŲ

Atostogų TOP mašinyte: iki teisių man dar toli, bet tokioje bent pasėdėti norėčiau

Atostogų TOP užkandis: saldu ir primena vaikystę

Atostogų TOP daina ir videoklipas:

Atostogų TOP avalynė: įdomu būtų su tokias pavaikščioti, žinoma, jei tai apskritai įmanoma

Atostogų TOP viešbutis: ledo karalystė; ne tik išorė, bet ir kavinės, miegamieji ir barai iš ledo

Atostogų TOP religija: budizmas

Atostogų TOP bučinys: po vandeniu; įdomu koks jausmas ;]

Atostogų TOP filmas: seniai norėjau pažiūrėti ir ši savaitė bus geriausia proga

Atostogų TOP knyga: ta kurią turiu dabar, skaitau jau bemaž trečią mėnesį ir niekaip nepavyksta jos įveikti, užtat “Moteris Berlyne” turbūt perskaityčiau per vieną naktį. Belieka tik įsigyti:

Atostogų TOP išmintis:

Taigi, tokios nusimato mano atostogos. Šiek tiek nostaligiškos, melancholiškos, bet kartu ir atpalaiduojančios, pilnos gerų emocijų, nuotaikos ir geriausių žmonių. Visai tokios kokių ir norėjau. To paties ir jums visiems linkiu! Gerų atostogų!

~

Šiandien mano didžiausia problema – lygiai nusilakuoti nagus. 5dieni – iškaulyti pinigų pasilinksminimui. 7dieni – pasiruošti kontroliniam darbui…Taip. Iš tikrųjų tai didžiausios mano bėdos. Didžiausios pasaulyje, kurias vos ne kasdien palydi dūsavimai, inkštimai ir skundimaisi “kaip man sunku”, “kaip aš pavargau”, …
Šiandien supratau, kokia esu egoistė ir savanaudė, nuolat besiskundžianti kokia aš išsekus, ne tokia graži kaip kitos, arba geriausiai – kokia aš nelaiminga. Niekada neliejau ašarų dėl menkniekių, tiksliau iš vis jų nelieju, tačiau to ir nereikia, kad parodytum koks iš tikrųjų silpnas esi.
Apie tokį savęs sureikšminimą ir egocentriškumą aš susimastau, kai mane bent piršteliu paliečia kitų žmonių BĖDOS, tikros bėdos, o dar tiksliau nelaimės. Visada atrodo, jog tai kas blogiausia, niekada tau neatsitiks, bet kai tai paliečia giminaitį, kad ir tolimą, ar pažįstamą, staiga viskas apsiverčia aukštyn. Pamatai didžiausią stipruolį, mažiausiame ir tyliausiame kūne, kuris niekada nė necypteli, kokia iš tikrųjų našta jį slegia. Supranti, kad tikrosios bėdos yra ne gražiai atrodyti, ar neturėti pinigų dar vienai batų porai. Tikrosios bėdos kur kas žiauresnės, jos atsiranda pačiu gražiausiu gyvenime momentu, kai aplink klesti viskas, kas yra svarbiausia, akimirksniu atima viską, kas brangiausia, ir liepia gyventi toliau, su gilia duobe viduj. Tokių žmonių pilna, tiesiog aš jų nematau, o jie ir nenori būti pamatyti. Juk silpnas skundžiasi nė nekentėdamas, o stiprus kenčia nesiskųsdamas. Nesuprantu, kaip žmonės ištveria tokius gyvenimo smūgius, neparodydami nė jokio nuovargio, nepailstančio kovojimo, o svarbiausia baimės.
Neįsivaizduoju kaip, tačiau reikia suvokti, jog vieną iš šitų visų “nelaimingų, sunkių,ar beprasmių dienų”, kada nors netikėtai gali atsitikti kažkas tikrai baisaus, ir visos šitos “nelaimingos dienos” staiga taps pačiu geriausiu laiku tavo gyvenime, kuris, deja, buvo panaudotas netinkamai, o tada jau bus per vėlu. Kad ir kaip banaliai tai skamba, bet tai ir yra banali tiesa, kuri dažnam išaiškėja vėliau nei turėjo.
Džiaugiuosi, kad tokie sukrėtimai nepalietė nei manęs, nei mano šeimos ir tyliai gerbiu žmones, slapta kovojančius su vidiniu skausmu, išgąstingais žvilgsniais, o kartais ir su lėtai gęstančia gyvybe.

Istorija tiesiai iš puodelio

Turbūt ne vienas jau pastebėjo tikrai lietuviškus orus. Šalta, šlapia, slidu, purvina…Tikras lietuviškas ruduo! Nežinau kaip kitur, bet pas mus dar neįjungė šildymo, tad kiekvieną dieną atsėdėjusi taip pat nešildomoje mokykloje, eidama namo galvoju įvairiausius būdus, kaip grįžus į dar šaltesnius namus atšildyti nutirpusias galūnes. Grįžus apsivelku 3 megztinius, kelias poras kojiniu, apsivynioju pledu ir pučiu šiltą orą į sustingusius delnus. Tokie savęs šildymosi procesai trumpam sušildo kūno išorę, tačiau iškvepiant orą iš plaučių, vaizdas būna beveik kaip rūkant cigaretes. Taigi, nusprendžiau prisiminti savo pamirštą arbatos gėrimo procesą. Rytinę kavą pakeičiau į žoleles užpilamas karšu vandeniu, grįžus iš mokyklos – vėl karšta arbata. Ir žinokit padeda!

Nežinau, ar čia atsitiktinumas, tačiau paskutiniu metu daug kur atradau naujų, stebinančių ir žavinčių su arbata siejamų dalykų. Pirmiausia, tai pagaliau turėjau galimybę susipažinti su taip seniai mane dominusia seniausia pasauline religija – Budizmu, o kartu ir su jos pradininku Gautama Buda, kuris kartu yra ir arbatos atradėjas. Pasakojama, jog Buda meditavo sode, kai į jo puodelį nusileido lapas, kuris vėliau ir buvo naudojamas kaip arbata. Keista kai pagalvoji, jog nuo Budos egzistavimo praėjo jau daugiau nei 2000 metų, o kažkokio atsitiktinumo dėka šiandien milijonai žmonių visame pasaulyje, rytus pasitinka būtent su puodeliu garuojančios arbatos, o kur dar pokalbiai “prie arbatos”, “ateik į svečius arbatos” arba kaip, kad man – šalti ir po savaitgalio sunkūs žiemos rytai su termosu arbatos ir geriausia pasaulio fotografe parkely! :)
Kitas, visai atsitiktinai rastas stebinantis dalykas, tai menininko iš Honkongo Tsang Cheung Shing paroda, kuri yra skirta vieno iš populiariausių vietinių gėrimų, susidedančio iš KAVOS ir ARBATOS bei simbolizuojančio meilę ir santuoką, mėgėjams ir ne tik. Tai kažkas unikalaus ir dar nematyto.


Taigi, galima sakyti, kad arbata nėra skirta tik tonizuoti kūną ir atgaivinti sielą. Šio gėrimo magijoje slypi daug daugiau. Pokalbiai, pašnekesiai prie arbatos puodelio suartina žmones. Būtent prie arbatos puodelių kasdien yra papasakojama šimtai istorijų, išgyvenimų ir nutikimų, palydima daug šypsenų ar ašarų.
Juk visada malonu tiek pasikviesti, tiek būti kviečiamam puodeliui arbatos arba to paties pakviesti gatvėje sutiktą simpatišką nepažįstamąjį(-ąją)?

Šiltų ir jaukių akimirkų, nenuvaldomai artėjant šaltam rudeniui! :)

Tyliai pabėgti

Dabar, kai mano galvoje per daug susimaišiusių emocijų ir kai nebesuprantu kas vyksta su manimi, man artimais žmonėmis ir apskritai visa aplinka, noriu tik ramybės. Užtektų savaitės pabūti vienai ir atsigauti, nes pastaruoju metu ne tik, kad nebesusitvarkau su savim, bet ir išlieju visą pyktį ant aplinkinių, o kadangi esu egoistė ir manipuliantė man tai puikiai pavyksta.
Dar nė neprasidėjo rimti darbai: veikla su MP, normalūs mokslai, visuomeninė veikla, o aš jau jaučiuosi lyg visus metus laukuos aręs arklys. Nuotaika keičiasi kas minutę ir bet kokia smulkmena ar nepatogus teiginys gali tuojau pat išvesti iš pusiausvyros. Ne, tai toli gražu ne rudeninė depresija. Tai kažkas panašaus į įgrisusią monotoniją, kuri kasdien vis labiau užsipildo melancholija.
Šiandien aš noriu tik vieno: pakliūti į tokią vietą, kur kelių kilometrų spinduliu nėra jokių žmonių egzistavimo formų. Taigi, kas norėsit mane rasti, mintimis šiandien būsiu čia:

I gotta feeling…kažkas nerealaus :}

Nežinau, bet man pakėlė nuotaiką ir užsimaniau kažkaip gero tūso. Ypač sudalyvauti tokiam. Čia kažkas nerealaus, todėl negalėjau neįdėti. Enjoy it :}

11 mažų (ir nelabai) interjero detalių

Neseniai tvarkiau visus savo kompiuteryje esančius failus ir pamačiau, kad turiu sukaupus ne mažą kolekciją nuotraukų su gražiomis interjero detalėmis arba pačiais namais. Kažkaip visada kai pamatau kažką gražaus, išsisaugau kompiuteryje su mintimi, kad galbūt kada nors pasinaudosiu bent viena iš šių idėjų, o kadangi toks laikas vis neateina tai nusprendžiau nuotraukomis pasidalyti, gal kas nors ir kitiems kris į akį ir galbūt kažkas galės labiau realizuoti šias idėjas nei aš. O man gi negaila :)

1. Norėčiau savaitės nuošalioje sodyboje su tokia lova, tam, kad daugiau nieko neveikčiau, tik skaityčiau knygas ir miegočiau :)

2. Turbūt Lietuvoje dar neesu mačiusi nei vienuose namuose tokios sienos. Paprasta idėja – lėkštės, bet suteikia kambariui kažkokio senoviškumo, bet kartu atrodo įdomiai ir neįprastai.

3. Mėgstu dideles ir šviesias erdves, o šis valgomasis itin patiko būtent dėl langų iki žemės, suteikiančių daugiau šviesos ir vizualiai padidinančių patį kambarį.

4. Sienų dekoras (y) :)

5. Nežinau, turbūt daugeliui ši kambario siena atrodys gadinanti visą vaizdą, bet man kažkaip patinka. Primena jauno žmogaus gyvenimo pradžią, kai palieki tėvus ir išeini į kokį apleistą butuką. Atsiveži keletą naujų daiktų ir štai atrodo, kad interjeras toks ir turėtų būti :)

6. Ankstesnis kambarys toli gražu neprilygsta šiam princesiško kambario variantui. Pati tokiame gyventi nenorėčiau, bet pažiūrėti gražu :)

7. Be komentarų

8. Na Lietuvoje tokia architektūra kiek neįprasta, tačiau kažkas juk turi pradėti pirmas :)

9. Baseinas, o išlipus keli žingsniai iki lovos. Ar gali būti geriau? ;)

10. Kai turi daug nereikalingų lėkščių, bet neturi lempos :)

11. Pabaigai milžiniška svetainė visiems svečiams sutalpinti ir kasdieniu relaksu pasimėgauti :)

Tikiuosi, kad bent viena iš visų idėjų patiko. Na, o jei ne, tai kaip sakoma: dėl skonio nesiginčijama. Gero ir gražaus vakaro!

Pasitikti rudenį su šypsena

Kad ir kaip nenorėtumėm, reikia pripažinti, kad ruduo jau persismelkė į kiekvieną kubinį oro decimetrą, o kartu ir į mūsų protus bei širdis. Atvėso ne tik oras, prie kurio taikantis jau reikia išsitraukti striukes ir seniai Vokietijoje pirktas beretes, bet ir žmonės, kurie vasaros džiaugsmus, pėdas deginantį smėlį prie jūros ir kasdienius pasilinksminimus iki aušros, iškeitė į ne itin mielus mokyklinius ar studentiškus vadovėlius ir pasinėrė į darbą.

Kaip mes per rugsėjo pirmosios sveikinimą nuo mokyklos prezidentūros pasakėme “…bet kitokie metai, kitokie ir mes…”. Ir išties, šįkart kažkas kitaip. Kažkas man sako, kad šie priešpaskutiniai mokslo metai bus ypatingi. Nežinau, gerąja ar blogąja prasme.
Po truputį įsivažiuojam į senas vėžias. Atrodo, kad vasaros lyg nebūtų buvę – niekas nepasikeitę, nei veidai, nei aplinka, nei kasdienybė. Na tik nebent tai, kad dėl naujai išleisto Švietimo Ministerijos įsakymo taupyti mokyklų biudžetus mažinant klasių komplektų skaičių, mes kasdien esame tąsomi po visą mokyklą iš vieno kabineto į kitą, visos 11-os klasės tarpusavy maišosi, mokiniai migruoja per visas mokytojas, ir būtent mūsų klasė, kuri kartu jau nuo pirmos klasės turėjo būti išskaidyta. Erzina ne kiek tai, kad tokie absurdiški įstatymai yra apskritai leidžiami, bet tai, kad ministrų kėdėse sėdintys žmonės nepagalvoja, kad tokiais savo veiksmais nelabai ką išloš ir sutaupys, na nebent neproduktyviai išmokytus vaikus, nes dirbti klasėje su 30 žmonių ir ruoštis brandos egzaminui yra be galo sunku ne tik mokytojui, bet ir pačiam mokiniui. Na, bet čia, žinoma, tik smulkmė, bus dar tų išsilavinusių žmonių :)

Nesinori kažkaip tokį vakarą postringauti apie politiką, kuri, kaip žinia, pas mus labiau primena cirką su šou verslo elementais ir mafijozais, nei rimtą kopimą iš ekonominės krizės ( beje naujausiais duomenimis Jungtinės Karalystės ekonomika išlipo iš krizės ir pradėjo kilti. JAU.), todėl geriau pasidžiaukim gražiu ir kol kas dar šiltu rudeniu. Nereikia jo taip nurašyti ir raudoti, kad vasara jau pasibaigė. Kaip vienas protingas žmogus man šiandien pasakė: “O man tai patinka, kai keičiasi metų laikai, taip įdomiau, nes jei visada būtų tik vasara mums paprasčiausiai nusibostų ir jos taip nebevertintumėm. Juk gražu, kai rudenį krenta spalvoti lapai ir kaip smagu žiemą čiuožti nuo kalno. Eiii, davai šią žiemą būtinai varysim, nes preitais metais nebuvom?”. Tikrai, kad varysim :)

Taigi, su oficialiai atėjusiu rudeniu visus! Tikiuosi, kad jis ne tik man, bet ir jums bus kitoks ir ypatingas, asocijuosis ne su lietumi ir dargana, o su linksmom akimirkom ir jaukiais vakarais. Svarbiausia neleisti rudeninei depresijai jūsų paveikti. Geriau pasiduoti gerai nuotaikai ir plačioms šypsenoms, šilčiau apsirengti, kad neatšaltų ne tik rankos ar kojos, bet ir širdys, kurios ne vienam įkaito per vasarą. Žinokit ne vien pavasarį romantiškiausias metas, kai su gamta bunda ir žmonių jausmai. Ruduo tam taip pat puikiai tinka.

Knygos recenzija: Sam Bourne “Paskutinis testamentas”

Apie autorių ir rašymo stilių: Nors šio autoriaus parašytos knygos tampa bestseleriais, apie patį autorių informacijos mažoka. Pavyko sužinoti tiek, kad jis gyvena Didžiojoje Britanijoje ir yra žurnalistas. Kaip minėjau jau išleido ne vieną knygą, o tarp jų tokias populiarias ir pripažinimo sulaukusias kaip “The Righteous Men” ir “The Chosen one”. Taip, taip tai dar vienas istorinis-detektyvinis romanas…

Vis kartoju sau, kad reikia nustoti skaityti vieno, to paties žanro knygas, bet kažkaip vis tiek traukia mane. Turbūt tos neišaiškinamos paslaptys, mistika, nuotykiai ir įtampa žavės mane visą gyvenimą…
Taigi, grįžtame prie “Paskutinio testamento”.
Pirmiausia, tai manęs kažkaip labai nesužavėjo viršelis. Pasirodė kažkoks banalus ir primenantis dar vieną nevykusį bandymą parašyti “knygą-bombą”, sukrėsiančią visą pasaulį…Bet ne veltui yra geras posakis nespręsk apie knygą iš viršelio.
Pradėjus skaityti pirmiausia šovusi į galvą mintis buvo, kad autoriaus rašymo stilius panašus į Dan Brown. Net kritikų Sam Bourne dažnai yra lyginamas su šiuo tokių bestselerių kaip “Da Vinčio kodas” bei “Angelai ir demonai” autoriumi. Pagrindinis panašumas tarp šių autorių – puikus gebėjimas išlaikyti įtampą iki kiekvieno skyrelio pabaigos, o ir pabaigoje leptelėti kokią nors LABAI intriguojančią užuominą, kuri neleis knygos padėti į šalį. Be to abu autoriai sugeba meistriškai atskleisti dideles paslaptis pamažu, naudojant, atrodo, visai nereikšmingas detales. Na ir trečias dalykas, labai man priminęs Dan Brown kūrybą, tai mįslių, kodų ir anagramų šifravimas. Tai tiesiog genialiai paslėptos paprastos mintys ir iš visų mano skaitytų knygų būtent tik šie du autoriai sugeba mįsles pateikti atrodančias taip sudėtingai, bet turinčias tokį akivaizdų ir logišką paaiškinimą.
Trumpai apie knygos turinį: Artimuosiuose rytuose vyksta teritorinė kova dėl Šventosios Žemės tarp Žydų ir Palestiniečių (na, kaip žinia tai tęsiasi iki šiandien ). Su JAV bei ES pagalba vykdyti pradėtoms deryboms trūksta tik keleto žingsnių iki taip ilgai lauktojo abiejų šalių susitarimo, tad JAV nusprendžia pakviesti praeityje kaip puikią šių reikalų (derybų) žinovę suspindėjusią Megę Kostelo, kuri dabar konsultuoja besiskiriančias poras. Megė beveik šantažu priverčiama grįžti į šį darbą, kurio ji nenori, nes prieš kelerius metus per derybas ji “susimovė” ir dėl vėliau sekusių žmonių mirčių iki šiol kaltina save. Taigi, Megė palieka mylimą vyrą, nusistovėjusį, monotonišką gyvenimą ir įšlekia į kitą pasaulio kraštą. Vos Megei pasirodžius, Izraelyje prasideda žmogžudysčių lavina, kaip vėliau išaiškėja visi šie žmonės arba istorikai, arba archeologai. Megė nusprendžia, kad norint puikiai pasirodyti ir galutinai užbaigti derybas reikia išsiaiškinti, kas slypi už visų šių žmogžudysčių. Ji nė neįtaria, kur įsivėlė. Prasideda ne tik persekiojimai, mįslės, kodai, užpuolimai, bet ir naujas romanas. Megė nė nenujaučia, kad jos ir kito pagrindinio knygos herojaus gražuolio Urio aistra nėra atsitiktinis dalykas, o jų taip uoliai ieškoma atomazga – vienas didžiausių ir svarbiausių šio amžiaus atradimų.
Dar šiek tiek info apie knygą: Pastebėjau, kad jau antroje (nežinau, kaip kitose) knygoje autorius itin daug dėmesio skiria Žydams, jų kultūrai, buičiai ir religijai aprašyti. Galiu prisipažinti, kad mane iš tikrųjų sudomino ši iki tol mane nelabai jaudinusi žmonių grupė. Nors knyga ir istorinė, ji nėra prigrūsta galybės sausų faktų ar datų, priešingai – viskas pateikta įdomiai ir neįprastai interpretuojant (mat autorius pats dalyvavo ne vienose derybose už kurias pelnė pripažinimą). Knygos siužetai rutuliojami ne chronologine tvarka, o šokinėjant iš dabarties į praeitį, tada vėl grįžtama į dabartį, vėl į praeitį ir t.t.
Man, kaip visiškai nieko nenusimanančiai apie artimuosiuose Rytuose vykstančias konfrontacijas, buvo gana sunkoka susigaudyti tarp ko ir kaip teritoriškai tas karas vyksta. Tik pasibraižius keletą schemų ir pašniukštinėjus internete galop supratau kas ten ir kaip. Taigi pradžioje trūko bent trumpo aprašymo apie vyraujančią situaciją.
Apibendrinant: Kaip visada – knyga verta dėmesio tiems, kam patinka įtempti siužetai, istorinės paslaptys, nuotykiai ir mokslas. Jeigu Jūs būtent toks – knyga prikaustys jau nuo pat pirmų puslapių. Be to, manau, kad remiantis šia knyga, su gero režisieriaus priežiūra išeitų neblogas filmas. Nežiūrint į žinių trūkumą apie kai kuriuos neaiškius (na bent jau man) dalykus, knygą skaityti lengva. Kalba ir vertimas – puikūs. O labiausiai man patiko knygos pabaiga, kuri nesibaigė kaip daugelis knygų, kai aiškiai pasakoma, kad jau pabaiga, kad viskas gerai ir laimingai baigėsi, o mylimieji susituokę išmovė į povestuvinę kelionę. Šios knygos pabaiga buvo kitokia, priešinga, tarsi pradžia.

Šypsena buvo nuoširdi. Tai šypsena moters, atsidūrusios ten, kur ir turi būti.
Ji atsikrenkštė ir paklausė:
-Pradedam?

Near the heaven

Šiandien danguje – nė debesėlio. Užtat internete atradau toooooookių debesų nuotraukų, kokių tikrai dar neesu mačius (bet labai norėčiau), ko gero Lietuvoje tokie greitu metu nepasirodys. Tad pasigrožėkime bent čia.
Nuotraukos iš http://cloudappreciationsociety.org/

Mažiausias paštas pasaulyje

Mėgstu gauti laiškus. Ypač neelektroninius, tačiau tokie laiškai šiandien jau retenybė. Visai atsitiktinai atradau mažiausią pasaulio paštą :) tokį laišką norėčiau gauti nors vieną kartą gyvenime. Stebina ne vien tai, kad jis toks mažas, bet ir tai kaip tokie laiškai parašomi (tiksliau kokia maža priemone?), kaip išsiunčiami (juk pašto dėžutės gan didelės?), o vėliau ir perskaitomi (nebent į pagalbą pasitelkus lupą). Idėja iš www.leafcutterdesigns.com

Kai prisigeri kavos ir užsimanai DISCO

Jau beveik 4h ryto. Ot užsimaniau LATTE tai ir nuėjau nusipirkt. Prisigėriau tos nelemtos kavos ir visi miegai išsiblaškė. Jau įsivaizduoju kada rytoj atsikelsiu ir neįsivaizduoju kada šiandien nueisiu miegoti, nes akys nelimpa nors tu ką. Net šokti užsimaniau, nes mano winap’e groja kažkokia baisiai niūri muzika. Šokti užsimaniau ne pagal ją, o pagal kitokią. Tokią, kuri man primena Vilnių ir nuostabų savaitgalį jame. DISCO.

Turbūt visada išgirdusi disco dainas prisiminsiu linksmą kelionę atgal namo karštą dieną, mašinoje be kondicionieriaus ir atidarytų langų, su šlapiomis nuo prakaito nugaromis, mat mašinoje šokti labai patogu!
O kalbant apie šokius, tai šią akimirką šokių norėčiau irgi kiek neįprastų. Atsimenat filmus, kuriuose yra tokios šokių aikštelės su pakabintu besisukančiu rutuliu viršuje, kurio švieselės smagiai sukasi ant grindinio įvairiausiomis spalvomis, o ryškiaspalviai žmonės važinėjasi riedučiais?? Tai va į tokią ir aš dabar norėčiau. Kitą sykį kai turėsiu galimybę aplankyti Vilnių, būtinai apsilankysiu naktiniame riedučių klube. Taip, taip toks jau ir Lietuvoje yra :) Sostine, (ir Tado bute, žinoma :D ) lauk manęs!

Na, o šiąnakt užteks man ir video disco šokių tema:

Beje, norintiems į minėtą klubą: www.roller.lt

Šilti puodeliai šaltoms dienoms

Šiandien ir vėl šilta! Turbūt rugpjūtis nori leisti pasidžiaugti paskutine savaite iki mokslo metų pradžios. Nors visą dieną švietė saulė aš šiandien kažkaip labai norėjau kavos. Ypač LATE. Kadangi jos negavau, tai nusprendžiau, kad kai ateis ruduo, o aš šaltu autobusu važiuosiu į papildomą istoriją norėčiau gerti kavą iš štai tokio puodelio. Neturėtų būti sunku pasidaryti :)

mielas ir jaukus, tiesa? :)

O kai jau žiema pakeis rudenį, šaltą vakarą norėčiau gerti arbatą su draugais štai iš tokio servizo:

Norėjau šitą įrašą su tokiom nuotraukom įdėti, kai bus bent kiek šalčiau, bet nebesusilaikiau. Patiko man labai idėja ir pavydžiu tiems, kas moka megzti gražiai. Jei mokėčiau tai pati kokį seną servizą taip papuoščiau :) Juk gerti iš mylimo puodelio skaniau.

Istorija ne IŠ knygų, o APIE knygas (+didžiausios ir gražiausios pasaulio bibliotekos)

Jau seniai norėjau pakalbėti apie vieną, visai neseniai atrastą, mano laisvalaikio praleidimo būdą – skaitymą. Turbūt daugelis perskaitęs pirmąjį sakinį išjungs šį post’ą, pagalvoję, kad apie tokius laisvalaikio praleidimo būdus net nėra ko skaityti – jie paprasčiausiai neįdomūs ir skirti tik žiauriai kremtantiems knygas…
Nežinau kaip kitiems, bet man skaitymas ne tik dvasinis tobulėjimas ir žinių bagažo krovimas bet ir puikus atsipalaidavimas, pabėgimas nuo nereikalingų minčių…
Visada, nors ir grįžtu pavargus, savo dienotvarkėje atrandu laiko paskaityti gerą knygą. Gera knyga kiekvienam skirtinga: vieni mėgsta fantastiką, kiti dienoraščius, treti mokslines knygas ir t.t. Man labiausiai patinka istoriniai arba teisiniai detektyviniai trileriai, o kartais padarau išimtį ir paskaitau knygą apie tikrą, nesumeluotą gyvenimą (“Skafandras ir drugelis”, “Miegančių drugelių tvirtovė”). Nemėgstu pasakų, meilės romanų, kupinų nostalgijos ir “TIKROSIOS” meilės apraiškų. Mieliau paskaitau ką nors melancholiško, bet su gera pabaiga. Nebūtinai laiminga, tiesiog gera.
Turbūt kai beveik prieš 6 tūkst. metų šumerų civilizacija išrado pirmąjį raštą – dantiraštį, neturėjo nė menkiausio suvokimo, kokią milžinišką įtaką tai turės ateities kartų komunikacijai ar į kokias milžiniškas knygas bus rašomos istorijų istorijos, pasirašomi svarbiausi pasaulio dokumentai, atskleidžiamos didžiausios paslaptys ar rašomi paprasčiausi meilės laiškai…
Šiandien viskas peraugo į daug didesnius dalykus nei molio lentelės. Skaitymas – mūsų kasdienybė, o knygos – svarbiausias šio proceso įrankis. Skaityti galima visoje aplinkoje, kurioje sukasi šiuolaikinis žmogus: spaudoje, televizijoje, internete, o galų gale skaityklose ar bibliotekose. Kalbant apie bibliotekas tai yra keletas tokių, kuriose apsilankyti norėtų ko gero kiekvienas knygų mylėtojas. Tai net ne bibliotekos, veikiau milžiniškos, prabangiai išpuoštos, senovinės salės, kurias pavadinti “pilnomis knygų” būtų kiek per silpna :) Štai keletas tokių:

1. Tai didžiausia vienuolyno biblioteka pasaulyje. Šios bibliotekos salė, pastatyta 1776m., yra 70 metrų ilgio, 14 metrų pločio ir 13 metrų aukščio. Beje ši biblioteka yra Austrijoje :)

2. Na, o kai jau būsiu teisininkė visai norėčiau pasisukinėti tokioje JAV teisės žinių bibliotekoje Los Andžele :)

3. Milžiniška biblioteka Airijos koledže. Informacijos rasti tikrai yra kur, tačiau ar ji taip lengvai randama? :)
4. Na štai, viena gražiausių bibliotekų pasaulyje. Brazilija, Rio De Janeir’as.

5. Dar vieno Austrijos vienuolyno biblioteka.

6. Neprimena jokio filmo? :) Šveicarija.

7. Didžiausia biblioteka pasaulyje – JAV kongreso biblioteka. Nepavyko rasti vidaus nuotraukų, tad įdedu šitą, bent pirminiam vaizdui susidaryti.

8. Na ir pabaigai Vatikano miesto biblioteka. Jau įsivaizduoju kiek istorinių dalykų joje slepiasi. Be galo norėčiau bent trumpam patekti ne tik į šią biblioteką, bet ir į slaptuosius Vatikano archyvus. Kartais susimąstau kiek žmonijos, religijos ir krikščionybės paslapčių ten slypi, o ką jau kalbėti apie visus svarbiausius dokumentus, bei pirmąsias mokslininkų, apšauktų eretikais knygas…ech.. :)

Kaip matosi iš šių fotografijų, o tiksliau grandioziškų bibliotekų – knygų kaupyklų jose, jei skaitymas nebūtų toks svarbus ir mėgstamas užsiėmimas, niekas nė nesivargintų rašyti tokios begalės knygų, o juo labiau jas kaupti. Tiek tūkstantmečių išlikęs skaitymo ritualas, matyt, ir šiandien yra svarbus, nes knygų rašymas nestoja, o naujų kartų rašytojai turi man nesuvokiamos fantazijos sukurti kažką naujo ir įdomaus. Gerų knygų šiais laikais apstu, o gera knyga tikrai gali atgaivinti po sunkios dienos, na bent jau mane. Kas dar neatradot šio užsiėmimo malonumo – pamėginkit, gal pavyks kaip ir man.

Skaitymas turi daug paslapčių, kurių visų dar niekas neatskleidė. Kas vakarą atsisėsdama į tą patį fotelį savo kambaryje, galiu nukeliauti į tokius pasaulio kampelius, kokių nė nemaniau egzistuojant. Iš tikrųjų, jei sekasi rasti “geras” knygas, labai lengva “užsikabliuoti” ant šio užsiėmimo. Visada maniau ir manysiu, kad apsiskaitę žmonės tikrai yra labiau išprusę.
Žinoma, kiekvienas gyvenime pasirenka savo prioritetus ir renkasi tai kas jam atrodo tinkamiausia, bet aš kažkaip labai sutinku su viena M. Fuller mintimi: Today a reader, tomorrow a leader…

Išbandyk: komentarų žaidimas

Šiandien atradau vieną linksmą ir įdomų žaidimą. Taisyklės labai paprastos: reikia pasiimti arčiausiai tavęs esančią knygą (nesukčiauti ir neimti savo mėgstamiausios, paimti grynai tą kuri arčiausiai), tada atversti 56-tą puslapį, susirasti 5-tą sakinį ir parašyti jį komentaruose :) Tikrai įdomių ir netikėtų sakinių atrasit.

Mano sakinys iš Jurgos Ivanauskaitės knygos “Mėnulio vaikai”:

Aš, Ilgoji Seilė, tokias niekinau!

Na, o dabar eilė jūsų citatoms :)

Žaidimo idėja iš cafe blog’o.

Gera ir jauki idėja besibaigiančioms atostogoms :)

Visiems, kam atsibodo viešbučiai, kempingai ar miegojimas mašinoje atostogų metu, siūlau puikų sprendimą – namą ant ratų :) Bet šie namukai ne šiaip sau seni su aptriušusiais ir nuobodžiais baldais :)
Viena švedų tapetų kompanija savo naująją kolekciją sumanė pristatyti kiek neįprastai. Kiekvieno namelio vidaus interjeras skirtingas, o ir išorinė aplinka pritaikyta vis kitokia. Tikrai gražu. Idėja iš www.decormaison.se

Smagi ir originali apleistos fermos metamorfozė

2007 metais menininkei Heather Benning kilo įdomi ir negirdėta idėja – ji sugalvojo visiškai transformuoti apleistą fermą į milžinišką, gyvenimui skirtą lėlių namą. Tai tarsi kiekvienos mažos mergaitės svajonė – gyventi tokiame name. Seniai apleistas pastatas iš seno ir supuvusio virto į spalvotą ir ryškų kaip saldainiai, o svarbiausia tai, kad visi “lėliški” daiktai jame yra tokio pat dydžio kaip ir šiandieniniuose mūsų namuose. Ir ko tik žmonės nesugalvoja :) Linksma idėja ir dar puikesnis jos realizavimas:

Dar keletas idėjų sienų dekorui :)

Štai dar keletas man patikusių sienų nuotraukų. Žinoma viskas iš užsienio, bet gi galima pamėginti ir pačių rankomis susikurti kažką panašaus, juolab, kad, mano nuomone, tokios aplikacijos bei užrašai tikrai suteikia kažkokio jaukumo ir originalumo įprastam interjerui. Daugiau idėjų www.etsy.com